Kadangi mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kuriam įtakos turi konkretaus žmogaus, visuomenės ir informacinių technologijų kaita, mokymosi būdai gali būti labai įvairūs. Mokymosi būdai ir formos kinta:

• nuo formalių ir institucionalizuotų (ilgalaikės dieninės studijos ir mokymasis švietimo įstaigoje, pavyzdžiui, aukštojoje, profesinėje mokyklose) iki neformalių, nesiejamų su jokia švietimo institucija (mokymasis darbe iš savo ir kitų patirties, mokymasis ekskursijose, išvykose, stovyklose, "vasaros mokyklose" ir pan.);
• nuo populiarių, tradicinių (pavyzdžiui, paskaitos, šviečiamosios televizijos ir radijo laidos) iki visai naujų, dar mažai paplitusių (pavyzdžiui, mokymasis partnerystės tinkluose, internetiniuose forumuose, nuotolinis mokymasis);
• nuo į grupinę veiklą orientuotų (mokymasis grupėje kartu su savo draugais ar bendradarbiais, sprendžiant bendras užduotis, diskusijų grupės, klubai) iki labai 63 "individualistinių" (mokymasis naudojant tam skirtas laikraščių ir žurnalų rubrikas, mokymasis pagal savo paties susidarytą individualią programą).

Kai sakome, kad žmogus turi mokytis visą gyvenimą, jokiu būdu nenorime pasakyti, kad jis visą gyvenimą turi trinti kokios nors mokyklos ar universiteto suolą. Mokymosi vietos taip pat gali būti įvairios: formalios (universitetas, kolegija, meno mokykla) ir neformalios (pavyzdžiui, bendraminčių klubas, namai); tradicinės (biblioteka, darbo birža) ir netradicinės (interneto kavinė, pramogų ir laisvalaikio centras).