Skiriami trys pagrindiniai informacijos priėmimo bei tvarkymo būdai: vizualinis, audialinis ir kinestezinis (žr. pav.). Žmonės, kurie priima bei apdoroja informaciją dažniausiai vienu iš minėtų būdų, mokosi skirtingai.

Vizualai (žmonės, kurių vaizdinis informacijos priėmimo ir apdorojimo būdas dominuoja) turi labai gerą vaizdinę atmintį ir gali joje atkurti net prieš keletą metų matytas scenas, objektus bei veidus. Jiems patinka, kai informacija pateikiama vaizdžiai: naudojant grafikus, schemas, plakatus, minčių žemėlapius, išryškinant esminius žodžius. Vizualai, tardami žodžius, mato juos bei jų sudėtines dalis. Šio tipo žmonės dažniausiai kalba greitai, pakeltu tonu, naudoja daug nurodančiųjų gestų, ore braižo schemas. Šie žmonės dažnai vartoja "vizualinius" teiginius: "pažiūrėk, kaip atšilo oras", "aš matau, ką tu galvoji", "tai neblogai atrodo", "nušvieskite reikalo esmę", "pasirodo, tu buvai teisus", "ateitis atrodo miglota", "ar aš pakankamai aiškiai tai atskleidžiau", "matau šviesą tunelio gale", "pažvelk/ į tai iš mūsų perspektyvos" ir pan.

Audialai (žmonės, kurie teikia pirmenybę garsinei informacijai) turi gerą girdimąją atmintį ir gali atkurti situacijas, mintyse "klausydamiesi" dialogų. Jiems patinka diskusijos, paskaitos, pasisakymai, garso įrašai bei įvairūs žaidimai žodžiais. Jie mėgsta garsiai skaityti bei klausytis garsiai skaitomų istorijų. Audialai, tardami žodžius, įsimena garsų dalis. Jiems klausantis, žvilgsnis tampa tarsi nematantis, o ausis atsukama į garso šaltinį. Mokydamiesi audialai garsiai skaito arba "kalbasi su savimi", aiškiai atskiria ir moduliuoja garsus, idant pabrėžtų mintį. Jų rankų gestai – akomponuojantys: skaičiuoja punktus lenkdami pirštus, giliai įkvepia prieš pasakydami pagrindinę mintį ir pan. Jiems patinka, kai instrukcijos pateikiamos žodžiu, akcentuojant veiksmų atlikimo tvarką, pakartojant ir apibendrinant. Audialai vartoja "audialinius" teiginius: "girdžiu, ką sakai", "skamba puikiai", "jau girdžiu pavojaus varpus", "vienąsyk tai nuskambės per visą šalį", "visi tik ir šneka apie tai", "ta idėja zyzia mano galvoje", "tai man nieko nesako", "man nepatinka jo tonas" ir pan.

Kinestetikai (žmonės, kurie pasaulį pažįsta lytėdami ir dalyvaudami) lengvai prisimena įvykius ir gali įvardyti su jais susijusius jausmus bei pojūčius. Jiems patinka fizinė veikla, modeliavimas, žaidimai lauke, ekskursijos, mokymasis veikiant (projekto metodas). Kinestetikai įsimena žodžius juos perrašydami ar bent judindami ranką taip, tarsi rašytų. Kalbėdami jie dažnai tarsi imituoja tai, apie ką pasakoja. Kadangi kinestetikai fiziškai labai aktyvūs, jiems mokantis būtinos reguliarios pertraukėlės. Tokiems žmonėms patinka, kai užduotys pateikiamos emocionaliai, demonstruojant realius objektus, naudojant daug gestų ir mimikos elementų. Kinestetikai vartoja "kinestezinius" teiginius: "jaučiu, viskas bus gerai", "ar jau galima to imtis?", "esu sukrėstas to, ką patyriau", "aš jau pakeičiau savo poziciją", "pamečiau mintį", "tai buvo gilus išgyvenimas", "ši mintis pati svariausia", "netrukus žengsime platų žingsnį" ir pan.

Kaip reikėtų mokytis skirtingų tipų žmonėms? Jei dominuoja vizualinis informacijos priėmimo būdas, rekomenduojama piešti su mokomąja medžiaga susijusius paveikslėlius, schemas, minčių žemėlapius, pabraukti svarbiausius dalykus, tam naudojant spalvas bei skirtingus šriftus. Taip pat gerai yra žiūrėti mokomuosius filmus, kurti plakatus, užsirašyti svarbiausią informaciją ir priklijuoti lapelius gerai matomose vietose.

Jei dominuoja audialinis informacijos priėmimo būdas, geriausia mokytis skaitant garsiai ar pašnibždomis, nuolat klausantis įrašyto teksto, kam nors pasakojant apie tai, ką norima įsiminti, ritmiškai kartojant tekstą, kurį reikia išmokti. Labai gerai mokytis klausantis muzikos bei radijo programų laidų apie tai, ko mokomasi.

Jei dominuoja kinestezinis informacijos priėmimo ir apdorojimo būdas, rekomenduojama mokantis vaikščioti ar kitaip ritmingai judėti (pavyzdžiui, kartojant gramatikos taisyklę ritmingai spragsėti pirštais ar mušti koja), nuolat keisti ar bent pertvarkyti savo mokymosi vietą. Skaitant mokymosi medžiagą rekomenduojama keisti kūno padėtį (skaityti atsistojus, atsigulus, atsisėdus, stovint ant vienos kojos ir pan.), emocionaliai reaguoti į skaitomą tekstą (šypsotis, linksėti, raukytis, piešti šypsenėles, šauktukus ir kt. ženklus). Svarbius dalykus patariama užrašyti mažuose lapeliuose ir priklijuoti juos gerai matomose, bet gal kiek netikėtose vietose (pavyzdžiui, šaldytuvo viduje, draugui ant nugaros ir pan.).

Dar vienas būdas pažinti savo mokymąsi yra pažvelgti į save – besimokantį žmogų, – pasitelkiant mokslininkų Ch. Watkinso, E. Carnelio ir kt. parengtą klausimyną.